Patyriminė konferencija „Klaipėda be žalingų įpročių: paauglių kelias į laisvę“.

Vakar, gegužės 5 dieną, mūsų mokykla vėl subūrė didelį būrį jaunų ir smalsių jaunuolių į patyriminę konferenciją „Klaipėda be žalingų įpročių: paauglių kelias į laisvę“.
Konferencija buvo skirta 8-ųjų ir I gimnazijos klasių mokiniams bei socialiniams pedagogams. Joje dalyvavo atstovai iš Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos, Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos, Klaipėdos Tauralaukio progimnazijos, Klaipėdos Vitės progimnazijos, Klaipėdos universiteto Žemynos gimnazijos, Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazijos, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos.
Konferencijos pradžia buvo ypatinga – sulaukėme net dviejų svarbių skambučių, abu jie paliko itin gilų įspūdį. Aktorius Giedrius Savickas, nors ir būdamas svetur, rado laiko pasidalinti su mokiniais savo asmenine istorija. Jis atvirai papasakojo apie aštuonerius metus trukusią priklausomybę ir kelią iš jos. Savo pasakojimu Giedrius priminė, kad žalingi įpročiai ateina lengvai, bet išeiti iš jų – be galo sunku. Tačiau geri įpročiai, nors iš pradžių reikalauja pastangų, veda į prasmingą gyvenimą.
„Jeigu svajojate – bus!“ – drąsino jis jaunuolius siekti tikslų ir nebijoti svajoti. Giedrius pabrėžė, kad net ir maži miestai, kaip Klaipėda, augina didelius žmones: „Aš – paprastas berniukas, bet per 10 metų suvaidinau daugiau nei 100 garsiausių pasaulio festivalių ir teatruose.“ Savo kalbą jis baigė šiltu palinkėjimu: „Mylėkite save ir mylėkit kitus, niekada nepamirškite draugų – kur bebūtumėt, kas beatsitiktų su jumis, kokią geriausią viršūnę pasaulyje būtumėt pasiekę, taptumėt pasaulio karaliais – niekada nepamirškite dabar šalia jūsų besėdinčių draugų.“

Kai Giedriaus Savicko žodžiai dar tebevirpino širdis, mus pasiekė antras, ne mažiau įkvepiantis skambutis – iš režisieriaus Rinaldo Tomaševičiaus.
Rinaldas atvirai kalbėjo apie tai, kodėl ši konferencijos tema jam tokia svarbi. Jis nesiekė duoti nurodymų ar draudimų, bet nuoširdžiai pasidalino savo istorija – tikėdamasis, kad ji padės mokiniams susimąstyti ir pasirinkti teisingą kelią.

Režisierius atskleidė, jog į priklausomybių pasaulį jis pateko dar būdamas paauglys – 13-14 metų. Viskas prasidėjo nuo draugų įtakos, o baigėsi itin skaudžiai: jis atsidūrė gatvėje, neturėjo namų, nakvojo apleistame morgo šaldytuve, nes ten buvo šilčiau nei lauke. Jo kūnas kentėjo – pradėjo pūti kojos, o širdžiai taip pat nebuvo lengviau...
Tačiau vienas sutiktas žmogus ir gautas kontaktas į pagalbos centrą tapo lemtingu šviesos spinduliu. Rinaldas ryžosi gydymosi keliui. Besigydydamas atrado save iš naujo – paėmė į rankas kamerą, pradėjo fotografuoti, svajoti apie režisūrą. Taip gimė jo naujas gyvenimas. Šiandien jis – baigęs bakalauro ir magistro studijas, režisuoja filmus ir juose pasakoja apie tai, ką pats išgyveno.
Savo kalbą jis užbaigė stipria ir labai paprasta žinute: padarykime taip, kad turėti priklausomybę būtų… nemadinga.
Vėliau mokiniai dirbo pagal „Pasaulio kavinės“ metodą – diskutavo, kas turėtų keistis šeimoje, mokykloje, gatvėje, neformaliajame ugdyme, mieste bei valstybėje, siekiant sumažinti žalingų įpročių paplitimą. Paaugliai atvirai išsakė savo nuomonę apie tai, kokie pokyčiai yra būtini skirtingose jų gyvenimo aplinkose.
Savo idėjas ir siūlymus mokiniai pristatė garbiems konferencijos svečiams:
– Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sveikatos departamento Sveikatos ir šeimos skyriaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorei (patarėjai) Editai Kučinskienei;
– Klaipėdos miesto savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatorei (patarėjai) Agnei Kovalenkaitei;
– Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų koordinatorei Laurai Butkevičienei;
– Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro priklausomybių konsultantui Audriui Bučui;
– Klaipėdos miesto policijos bendruomenės pareigūnei, tyrėjai Simonai Narūnei;
– Klaipėdos Vitės progimnazijos pavaduotojai, specialiajai pedagogei ir dviejų dukrų mamai Kristinai Stankutei-Matei.
Svečiai įdėmiai klausėsi mokinių minčių ir atliepė jų pasiūlymus. Užvirė nuoširdžios diskusijos apie tai, kas veikia, kas ne, kaip geriau pasiekti jaunus žmones ir kokios informacijos jiems labiausiai trūksta. Buvo aptartos realios galimybės keisti aplinką taip, kad joje mažėtų žalingų įpročių atsiradimas.
Mokiniai drąsiai įvardino, kad dažnai nerimas, kasdieniai sunkumai ir vidinė įtampa verčia jaustis neišgirstiems, todėl kai kurie pasirenka žalingus įpročius kaip būdą pabėgti. Šeimos vaidmuo – itin svarbus. Tai pabrėžė ir mokyklos atstovė bei mama Kristina Stankutė-Matė, padėkodama už bendrystę ir ragindama vaikus nebijoti namuose prieiti prie tėvų, paklausti, kaip jiems sekasi, ir atvirai kalbėtis apie savo jausmus bei sunkumus. Tik nuoširdus ryšys, šiluma ir meilė šeimoje gali padėti įveikti vidinius iššūkius.
Gyvenkime Klaipėdoje, kurioje nėra vietos žalingiems įpročiams!
Ačiū tariame ir socialinėms pedagogėms, kurios atlydėjo savo ugdytinius bei taip pat diskutavo šiomis svarbiomis temomis. Didelė padėka skrieja ir Klaipėdos Vitės progimnazijos socialinei pedagogei Irmai Zastartienei ir emocinio ugdymo mokytojai Jolitai Seniūnaitei, kurios ne tik suorganizavo šią įsimintiną konferenciją, bet ir ją moderavo – jautriai, nuoširdžiai, padėdamos mokiniams kalbėti drąsiai ir būti išgirstiems.