Muzika, kuri suvienija: Klaipėdos mokytojai atgaivino gražią tradiciją

Šiandien Klaipėdos Vitės progimnazijoje skambėjo ne tik dainos – čia skambėjo bendrystė, įkvėpimas ir nuoširdi meilė muzikai. Jaukioje, šiluma alsuojančioje atmosferoje vyko festivalis „Muzikuojantys mokytojai“, subūręs įvairių ugdymo įstaigų pedagogus, kurie bent trumpam atidėjo kasdienius rūpesčius ir leido sau tiesiog būti muzikoje. Festivalio idėjos autorė – mokytoja Aistė Strakšienė, kurios iniciatyva atgaivinta graži, kiek primiršta tradicija, kai muzikuoja patys mokytojai. Tai ne tik renginys – tai gražus priminimas, kad mokytojas moko ne vien žodžiais: jis kuria, įkvepia ir dalijasi savo vidiniu pasauliu.

Scenoje pasirodė skirtingų Klaipėdos ugdymo įstaigų kolektyvai. Klaipėdos Medeinės mokyklos atstovai subtiliai perteikė lietuvių liaudies dainos dvasią, o Klaipėdos Marijos Montessori mokykla–darželis dovanojo klausytojams kūrinius „Parbėg laivelis“ ir „Gintarai“ (muz. A. Kulikausko, žodž. A. Bukonto). Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos mokytojai atliko Eglės Sirvydytės kūrinį „Mano namai“ bei lietuvių liaudies dainą. Ypatingo dėmesio sulaukė Klaipėdos L. Stulpino progimnazijos grupė „OAK grove“, kuri klausytojus įtraukė energingu liaudies dainų papūriu. Savo pasirodymu džiugino ir šeimininkai – Klaipėdos Vitės progimnazijos kolektyvas, atlikęs lietuvių liaudies dainą „Ir atlėkė paukštutė“ bei Victor Džeikinson kūrinį „Bonse Aba“. Festivalį praturtino ir Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijos mokytojai, atlikę „Pempel pempel“ bei Vytauto Kernagio dainą „Tu esi man“.

Renginį vertino kompetentinga komisija: Kretingos rajono kultūros centro direktorė, kamerinio choro „Kristale“ vadovė Kristina Rimienė, ilgametę patirtį turinti Palangos lopšelio-darželio „Nykštukas“ muzikos mokytoja metodininkė Ina Cholinienė bei Palangos Baltijos pagrindinės ir pradinės mokyklų muzikos mokytoja metodininkė Skaistė Užkuratienė. Jų profesionalumas ir nuoširdus palaikymas kūrė saugią, palaikančią erdvę visiems dalyviams.

Vis dėlto svarbiausia šio festivalio nata – ne vertinimai, o bendrystė. Renginio metu nuskambėjusi mintis tarsi apibendrino visą popietės jausmą: Dalinkitės tuo stebuklu, kuris gimsta ten, kur susitinka balsas ir širdis.“ Ir iš tiesų – tai buvo jaučiama kiekviename pasirodyme.

Mokytojai, kurie kasdien skiria savo laiką vaikams, rado jo ir repeticijoms – tarp pamokų, pertraukų metu ar jau po darbo dienos. Tai tylus, bet labai iškalbingas atsidavimo ženklas. Popietė buvo kupina šypsenų, palaikančių žvilgsnių ir tikro buvimo kartu. Ji baigėsi taip, kaip ir dera – visiems kartu dainuojant. Tą akimirką nebeliko nei scenos, nei žiūrovų – liko tik žmonės ir muzika, kuri juos sujungė. Atsisveikinta ne ilgam – su pažadu susitikti kitais metais. Ir su viltimi, kad kitąkart mūsų bus dar daugiau. Nes muzika jungia. O kai ji sklinda iš mokytojų širdžių – ji pasiekia kur kas daugiau nei tik ausis.